Ukrainos ginkluotosios pajėgos (santrumpa AFU) yra Ukrainos karinės pajėgos. Visos karinės ir saugumo pajėgos, įskaitant Ginkluotąsias pajėgas, yra pavaldžios Ukrainos prezidentui ir yra prižiūrimos nuolatinės Aukščiausiosios Rados parlamentinės komisijos. Jų istorija siekia 1917 metus, o šiuolaikinės ginkluotosios pajėgos vėl buvo suformuotos 1991 metais. Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra trečios pagal dydį pasaulyje, atsižvelgiant į aktyvų personalą, ir taip pat valdo vieną didžiausių bei įvairiausių dronų flotilių pasaulyje. Dėl 2024 metais besitęsiančio Rusijos ir Ukrainos karo, Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra vienos iš labiausiai kovos įgūdžiais pasižyminčių pasaulyje, tačiau jos patyrė daug aukų.
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų struktūra
Ukrainos ginkluotąsias pajėgas sudaro Sausumos pajėgos, Oro pajėgos, Laivynas, Oro desantiniai pajėgos, Jūrų pėstininkų korpusas, Specialiųjų operacijų pajėgos, Nepilotuojamų sistemų pajėgos ir Teritorinės gynybos pajėgos. Ukrainos laivynas turi savo Karinio jūrų laivyno aviaciją. Pakrančių apsauga yra Ukrainos pasienio apsaugos tarnybos dalis ir nėra pavaldžios laivynui. Nacionalinė gvardija yra paramilitarinė ginkluotųjų pajėgų rezervo dalis.
Kitų šalių kariniai daliniai reguliariai dalyvavo daugiašaliuose kariniuose mokymuose Ukrainoje. Daugelis šių pratybų vyko pagal NATO bendradarbiavimo programą „Taikos partnerystė“. Nuo 2024 metų, gavus daugiau nei 120 milijardų dolerių užsienio karinės pagalbos, Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra vienos geriausiai finansuojamų pasaulyje, o sovietinė karinė įranga greitai keičiama į NATO standartus atitinkančią įrangą.
Istorija Ukrainos ginkluotųjų pajėgų
Ukrainos liaudies armija
Šiuolaikinių nacionalinių ginkluotųjų pajėgų formavimas prasidėjo XX amžiaus pradžioje ir sutapo su šiuolaikinės Ukrainos tautos formavimusi. Oficialioje istorijoje šis laikotarpis vadinamas „Ukrainos nepriklausomybės karu“ arba „Pirmąja išsilaisvinimo kova“. Šis procesas sutapo su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir vėlesniu didžiųjų Europos imperijų žlugimu. Pirmtakas buvo nacionalinių karinių formacijų kūrimas Austrijos-Vengrijos imperijoje, būtent Ukrainos sichų šaulių legionas, kuriuo rėmėsi Ukrainos paramilitarinės organizacijos Galicijoje: Sichų sporto ir ugniagesių brigada, „Sokil“ ir nacionalinė skautų organizacija „Plast“.
Po Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimų ir imperijų žlugimo slenksčio, ukrainiečiai vėl bandė atkurti suverenitetą. Dėl didėjančio Rusijos imperijos armijos irimo pradėjo formuotis nacionaliniai daliniai. Po bolševikų perversmo prasidėjo hibridinis karas su Rusijos Sovietų Federacine Socialistine Respublika ir Baltoji gvardija. Neoficialaus karo metu jau buvo suformuota Ukrainos Liaudies Respublikos armija, tačiau jos formavimą nutraukė Vokietijos administracija. Po Ukrainos valstybės Hetmano Pavlo Skoropadskio valdžios įsitvirtinimo, kuris žinomas kaip [Antrasis] Hetmanatas, formavimas tęsėsi ribotai. Nacionalinės ginkluotosios pajėgos toliau vystėsi. Ukrainos valstybės ginkluotųjų pajėgų planavimas buvo sistemingesnis nei ankstesniuose variantuose, nors šiame procese buvo panaudota ankstesnė patirtis, padaryta ir nemažai klaidų.
Sukilimai prieš Hetmanato valdžią galiausiai įvyko, o centrinės galios, kurios pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, atsigręžė prieš Entente, kuri savo ruožtu rėmė Baltoji gvardiją ir Rusijos imperiją kaip savo pradinį sąjungininką.
Kartu su šiais įvykiais, po Rusijos imperijos žlugimo 1917 m., Ukrainos žemėse susiformavo daugybė karinių formacijų, įskaitant Laisvųjų kazokų dalinius, Tėvo Machno Ukrainos sukilėlių armiją ir bolševikų Raudonuosius kazokus. Pastarieji tapo Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos lėlių ginkluotųjų pajėgų pagrindu, o po Ukrainos Liaudies Respublikos okupacijos jie buvo įtraukti į Raudonąją armiją. Po Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo 1918 m. Ukrainos Galicijos armija stojo ginti Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos, remdamasi buvusios Austrijos-Vengrijos armijos Ukrainos sichų šaulių formavimu.
Antrasis pasaulinis karas
Antrojo pasaulinio karo metu ukrainiečiai bandė atgauti nepriklausomybę ir organizavo ginkluotus dalinius bei formacijas, įskaitant Ukrainos sukilėlių armiją, tačiau visos jos buvo sunaikintos Sovietų valdžios per kelerius metus po karo, ir ukrainiečiai vėl buvo priversti tarnauti Sovietų ginkluotosiose pajėgose.
Ginkluotųjų pajėgų formavimas po 1992 metų
Iki 1992 metų Ukrainos ginkluotosios pajėgos buvo visiškai paveldėtos iš Sovietų Sąjungos, kurioje Ukraina buvo sąjunginė respublika. Kaip ir kitos Sovietų respublikos, Ukraina neturėjo atskiros karinės vadovybės, nes visos karinės formacijos buvo pavaldžios centrinei Sovietų ginkluotųjų pajėgų vadovybei. Sovietų Sąjungos žlugus 1991 metais, naujai nepriklausoma Ukraina paveldėjo vieną iš galingiausių Europoje kariuomenės grupių. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sudėtyje buvo apie 780 000 karių, 6500 kovos tankų, apie 7000 šarvuotų transporto priemonių, 1500 kovinių lėktuvų ir daugiau nei 350 buvusios Sovietų laivyno laivų.
Šis grupavimas, turintis įrangos ir karininkų korpuso, buvo sukurtas vienam tikslui: vykdyti kombinuotų ginklų, koalicijos, puolamąjį (ir branduolinį) karą prieš NATO išoriniame fronte. Tuo metu buvusios Sovietų ginkluotosios pajėgos Ukrainos TSR sudėtyje turėjo 43-ąją raketų armiją, 5-ąją, 14-ąją, 17-ąją ir 24-ąją Sovietų oro pajėgų armijas, oro gynybos armiją (8-ąją Oro gynybos armiją), tris reguliarias armijas, dvi tankų armijas, 32-ąjį armijos korpusą ir Juodosios jūros laivyną.
Visiškai paveldėtos Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos Ukrainos TSR sudėtyje turėjo apie 780 000 personalo, 6500 kovos tankų, apie 7000 šarvuotų transporto priemonių, 1500 kovinių lėktuvų ir daugiau nei 350 laivų iš buvusio Sovietų laivyno. Kartu su jų įranga ir personalu, Ukrainos ginkluotosios pajėgos paveldėjo kovos garbės ir Sovietų Sąjungos kariuomenės, dislokuotos Ukrainoje, liniją, taip pat Sovietų Sąjungos laikų daugelio formacijų apsaugos dalinių titulus. Tačiau dėl blogėjančių Rusijos ir Ukrainos santykių bei nuolatinio Sovietų Sąjungos stigmos, 2015 metais prezidentas Poroshenko įsakė pašalinti daugumą Sovietų Sąjungos laikais suteiktų apdovanojimų formacijoms Ukrainos ginkluotosiose pajėgose ir kitose uniformuotose organizacijose.
1991 metų vasario mėnesį buvo įsteigta Nuolatinė parlamento komisija saugumo ir gynybos klausimais. Rugpjūčio 24 dieną Ukrainos parlamentas (Aukščiausioji Rada), priėmęs Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją, taip pat priėmė trumpą nutarimą „Apie karines formacijas Ukrainoje“. Šis nutarimas perėmė jurisdikciją visoms Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų formacijoms, dislokuotoms Ukrainos teritorijoje, ir įsteigė vieną pagrindinių agentūrų – Ukrainos gynybos ministeriją. Rugsėjo 3 dieną Gynybos ministerija pradėjo vykdyti savo pareigas. Spalio 22 dieną Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų daliniai ir formacijos Ukrainos teritorijoje buvo nacionalizuoti. Vėliau Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė du Ukrainos įstatymus 1991 metų gruodžio 6 dieną dėl Ginkluotųjų pajėgų sukūrimo (tai pažymima kaip Ginkluotųjų pajėgų diena), o prezidento dekretas Nr. 4 „Apie Ukrainos ginkluotąsias pajėgas“ buvo pasirašytas 1991 metų gruodžio 12 dieną.
Ukrainos vyriausybė atsisakė bet kokių teisių į Sovietų Sąjungos strateginio atgrasymo pajėgas (žr. Strategines raketų pajėgas), kurios buvo dislokuotos Ukrainos teritorijoje. Pripažindama sklandaus perėjimo sudėtingumą ir siekdama sutarimo su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis, dalyvaujant vykstančiose derybose nuo 1991 metų gruodžio, Ukraina prisijungė prie bendros karinės vadovybės klausimų NVS kontekste.
Vidaus kariuomenės kūrimo procesas buvo susijęs su politiniais sprendimais dėl Ukrainos vadovybės nebranduolinio ir tarptautinio statuso. Tarp šių sprendimų buvo 1990 metų Konvencinės ginkluotės Europoje sutarties (CFE) ratifikavimas, kurioje buvo nustatytas maksimalus ginkluotės lygis kiekvienai buvusiai Sovietų Sąjungos respublikai, taip pat specialus CFE „Flank Region“ lubos, į kurį buvo įtrauktos Ukrainos Mykolajivo, Chersono ir Zaporožės sritys bei Krymo autonominė respublika.
Kitas svarbus Ukrainos kariuomenės vystymosi įvykis buvo 1992 metų Taškento sutartis, kurioje buvo išdėstyti NVS bendrų karinių pajėgų aspiracijos. Tačiau šių bendrų karinių pajėgų sukurti nepavyko, nes buvusios Sovietų Sąjungos respublikos norėjo eiti savo keliu, plėšydamos sudėtingą Sovietų karinę mašiną į gabalus.
Ukraina turėjo stebėtojos statusą Neprisijungusiųjų judėjime nuo 1996 metų. Tačiau dėl 2014 metų Rusijos agresijos prieš Ukrainą, Aukščiausioji Rada panaikino šį statusą 2014 metų gruodį.
Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukraina paveldėjo dvi Strateginių raketų pajėgų 43-osios raketų armijos divizijas:
19-ąją raketų diviziją (Chmelnyckis) (90 UR-100N/SS-19/RS-18) ir 46-ąją raketų diviziją Pervomaiske, Mykolajivo srityje, ginkluotą 40 SS-19 ir 46 silose įrengtomis RT-23 Molodets/SS-24 raketomis. Nors Ukraina turėjo fizinę šių sistemų kontrolę, ji neturėjo operatyvinės kontrolės. Ginklų naudojimas priklausė nuo Rusijos kontroliuojamų elektroninių „Permissive Action Links“ ir Rusijos vadovavimo ir kontrolės sistemos.
Ukraina savanoriškai atsisakė šių ir visų kitų branduolinių ginklų 1990-ųjų pradžioje. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai šalis savanoriškai atsisakė strateginių branduolinių ginklų, nors tuo pačiu metu Pietų Afrika naikino savo nedidelę taktinių branduolinių ginklų programą.
Ukraina turėjo didelius kiekius aukštai prisotinto urano, kurį Jungtinės Valstijos norėjo nupirkti iš Charkovo fizikos ir technologijos instituto. Ukraina taip pat turėjo dvi urano kasyklas ir perdirbimo gamyklas, sunkaus vandens gamyklą ir technologiją branduolinių medžiagų izotopinei sudėčiai nustatyti. Ukraina turėjo vienus iš turtingiausių pasaulio urano telkinių. 1992 metų gegužę Ukraina pasirašė Strateginės ginkluotės mažinimo sutartį (START I), kurioje šalis sutiko atsisakyti visų branduolinių ginklų ir prisijungti prie Branduolinio ginklų neplatinimo sutarties kaip nebranduolinė valstybė. Ukraina ratifikavo sutartį 1994 metais, o nuo 1996 metų sausio 1 dienos Ukrainos teritorijoje nebuvo nei karinės branduolinės įrangos, nei medžiagų, kurios būtų eksploatuojamos AFU.
1994 metų gegužės 13 dieną JAV ir Ukraina pasirašė Supratimo memorandumą dėl raketų įrangos ir technologijų perdavimo. Ši sutartis įpareigojo Ukrainą laikytis Raketų technologijų kontrolės režimo (MTCR), kontroliuojant raketų įrangos ir technologijų eksportą pagal MTCR gaires.
Ukraina ir NATO apskaičiavo, kad po Sovietų Sąjungos kariuomenės pasitraukimo Ukrainoje liko 2,5 milijono tonų konvencinės amunicijos ir daugiau nei 7 milijonai šautuvų, pistoletų, minosvaidžių ir kulkosvaidžių. Šios perteklinės ginklų ir amunicijos atsargos buvo saugomos daugiau nei 180 karinių bazių, įskaitant bunkeriuose, druskos kasyklose ir atvirose vietose. 2014 metais dauguma šių atsargų dar nebuvo sunaikintos.
Reformos ir finansavimo trūkumas
Ukrainos pirmosios karinės reformos prasidėjo 1996 metų gruodį, priėmus naują „Valstybės programą dėl Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kūrimo ir plėtros“. Vienas iš jos aspektų buvo sumažinti standartinio kovos dalinio dydį nuo divizijos iki brigados, kuri būtų pavaldyta vienam iš trijų naujai sukurtų karinių apygardų: Vakarų operacinei vadovybei, Pietų operacinei vadovybei ir didžiausiai – Šiaurės operacinei/teritorinei vadovybei. Tik Ukrainos 1-oji Aeromobilių divizija nebuvo sumažinta. Šis sumažinimas buvo atliktas vien dėl finansinių priežasčių, nes Ukrainos ekonomika buvo recesijoje, ir tai buvo būdas sumažinti vyriausybės (gynybos) išlaidas, tuo pačiu metu paleidžiant šimtus tūkstančių jaunų žmonių į privatų sektorių, kad būtų skatinamas augimas. Tuo metu Ukrainos karinis-pramoninis kompleksas taip pat pradėjo kurti naujus vietinės gamybos ginklus ginkluotosioms pajėgoms, tokius kaip T-84 tankas, BMP-1U, BTR-3, KrAZ-6322 ir Antonov An-70. Visos šios reformos buvo inicijuotos antrojo Ukrainos prezidento Leonido Kučmos, kuris norėjo išlaikyti pajėgų kariuomenę ir veikiančią karinę-pramoninę bazę, remdamasis nepasitikėjimu Rusija, teigdamas, kad „Rusifikacijos grėsmė mums yra realus rūpestis“.
Modernizacijos programos atšaukimas paliko klausimą, kaip aprūpinti darbais karinį-pramoninį kompleksą, kuris tuo metu sudarė dviženklį BVP procentą. Nuspręsta, kad geriausias variantas būtų eksportuoti naujus ir modernizuotus ginklus į pasaulines ginklų rinkas, kur Ukraina bandė mažinti Rusijos gynybos pramonės sutartis – siūlydama tą pačią paslaugą už mažesnę kainą ir buvo pasirengusi parduoti įrangą bet kam, kas buvo pasiruošęs mokėti, net jei tai buvo politiškai nestabilios ar agresyvios režimai, sukeldama neigiamas reakcijas tiek iš Vakarų Europos, tiek iš JAV federalinės vyriausybės. Per šį laikotarpį 320 T-80 tankų buvo parduota Pakistanui, taip pat neužbaigtas Sovietų Sąjungos lėktuvnešis Varyag, kuris šiandien žinomas kaip Kinijos lėktuvnešis Liaoning.
Nors kariuomenė buvo gerai aprūpinta, ji vis dar susidūrė su lėšų trūkumu, ypač mokymams ir pratyboms, dėl ko įvyko keletas incidentų, įskaitant Sibiro oro linijų 1812 skrydžio katastrofą 2001 m. ir Sknyliv oro šou katastrofą 2002 m., tačiau kariuomenės efektyvumas buvo parodytas Tuzlos salos konflikte.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos
Pagrindinės šakos
- Sausumos pajėgos
- Jūrų pėstininkai
- Laivynas
- Oro pajėgos
- Oro desantiniai pajėgos
- Specialiųjų operacijų pajėgos
- Teritorinės gynybos pajėgos
Teisėsaugos institucijos
- Nacionalinė gvardija
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba
Susijusios tarnybos
- Gynybos ministerija
- Generalinis štabas
- Vidaus reikalų ministerija
- Valstybės kosmoso agentūra
Žvalgybos tarnybos
- Saugumo tarnyba
- Užsienio žvalgybos tarnyba
- Generalinio štabo pagrindinis žvalgybos direktoratas
Ukrainos karinių pajėgų istorija
Ukrainos istorija
Ukrainos istorija per II pasaulinį karą
Ukrainos istorija per I pasaulinį karą
Ukrainos aeromobilių pajėgos 2011 metais
Ukrainos karinė taktika ir organizacija smarkiai priklausė nuo Šaltojo karo taktikos ir buvusios Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų organizacijos. Buvusio prezidento Juščenkos valdymo metu Ukraina siekė nepriklausomybės nuo Rusijos dominavimo ir todėl bandė visiškai integruotis į Vakarus, ypač NATO.
Rusijos ir Ukrainos karas (2014 – dabar)
T-64BM Rytų Ukrainoje
Antiteroristinė operacija Rytų Ukrainoje, 2014
2014 metų kovo mėnesį, po Orumo revoliucijos ir Krymo aneksijos Rusijos Federacijos, Ukrainos vyriausybė paskelbė apie naujos karinės tarnybos – Ukrainos nacionalinės gvardijos – įsteigimą. Anksčiau nacionalinė gvardija egzistavo iki 2000 metų, todėl 2014 metais NG buvo reformuota iš 1991 metais suformuotos tarnybos, tačiau šį kartą ji buvo įtraukta į Ukrainos vidaus kariuomenę.
2014 metų gegužę, kai prasidėjo Rusijos agresija rytiniuose regionuose, malūnsparnis su 14 kareivių, įskaitant generolą Serhijų Kulčyckį, kuris vadovavo koviniam ir specialiam mokymui šalies Nacionalinėje gvardijoje, buvo numuštas kovotojų netoli Slovjansko Rytų Ukrainoje. Išeinantis prezidentas Oleksandras Turčynovas šį incidentą pavadino „teroro aktu“ ir apkaltino prorusiškus kovotojus.
Rusijos ir Ukrainos karo pradžioje Ginkluotosios pajėgos buvo plačiai kritikuojamos dėl prastos įrangos ir neveiksmingo vadovavimo, dėl ko Vidaus reikalų ministerijos pajėgos, tokios kaip Nacionalinė gvardija ir teritorinės gynybos batalionai, pirmuosiuose karo mėnesiuose turėjo prisiimti kovos naštą.
2015 metų liepos pabaigoje Ukrainos gynybos ministerija pristatė naujus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų uniformų dizainus, o vėliau buvo sukurta atnaujinta laipsnių sistema. Šios uniformos pirmą kartą buvo viešai pristatytos 2016 metų rugpjūčio 24 dieną Nacionalinėje Nepriklausomybės dienos sidabrinio jubiliejaus parade Nepriklausomybės aikštėje, Kijeve.
Nuo 1990-ųjų pradžios, Ginkluotosios pajėgos turėjo daugybę Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų apdovanojimų, datuojamų nuo Antrojo pasaulinio karo arba anksčiau. Dėl dekomunizacijos proceso Ukrainoje visi šie apdovanojimai buvo pašalinti iš dalinių pavadinimų ir vėliavų iki 2015 metų lapkričio 15 dienos, siekiant nutraukti Sovietų simbolių šlovinimą ir propagavimą. Ukraina išlaikė keletą apsaugos dalinių, taip pat tęsiant Sovietų tradicijas. Visų dalinių ir formacijų pavadinimuose 2016 metų rugpjūčio 22 dieną buvo pašalintas „Apsaugos“ titulas. Tik viena brigada, 51-oji, buvusi apsaugos dalis, buvo išformuota metais anksčiau.
Iki 2018 metų vasario Ukrainos ginkluotosios pajėgos buvo didesnės ir geriau aprūpintos nei bet kada anksčiau, turinčios 200 000 aktyvių tarnybos karių, o dauguma savanorių karių iš teritorinės gynybos batalionų buvo integruoti į oficialią Ukrainos kariuomenę.
Vėlyvuoju 2017 ir ankstyvuoju 2018 metų laikotarpiu Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėjimo misija Ukrainoje pranešė, kad žmogaus teisių pažeidimai, neva padaryti Ukrainos saugumo pajėgų ir ginkluotų grupių, liko nuolatine Donbaso karo, prasidėjusio 2014 metais, problema. Pažeidimai buvo įvairaus pobūdžio, pradedant neteisėtu ar savavališku sulaikymu, kankinimais, netinkamu elgesiu ir seksualiniu smurtu. Jungtinių Tautų žmogaus teisių vyriausiojo komisaro biuras (OHCHR) stebėjimo misija dokumentavo 115 atvejų, kai buvo pateikti patikimi kaltinimai žmogaus teisių pažeidimais, padarytais abiejų konfliktuojančių pusių nuo 2014 metų.
2022 metų vasario 1 dieną buvo suformuotos Teritorinės gynybos pajėgos (TDF), kaip nauja Ginkluotųjų pajėgų šaka. TDF tarnauja kaip karinė rezervo jėga, kurią sudaro savanoriai, mobilizuojami vietinei gynybai. Ši šaka yra 2014 metais įsteigtos senos teritorinės gynybos batalionų sistemos plėtra.
Ukrainos ir NATO santykiai
Ukrainos nacionalinė politika siekia euroatlantinės integracijos, ypač su Europos Sąjunga. Ukraina turi „Ypatingos partnerystės“ statusą su NATO ir aktyviai dalyvauja „Taikos partnerystės“ pratybose bei taikdariškoje veikloje Balkanuose. Ukrainos kariai taip pat tarnavo pagal NATO vadovybę Irake, Afganistane ir operacijoje „Aktyvus siekis“.
Buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka buvo prašęs Ukrainos narystės iki 2008 metų. 2008 metų Bukarešto viršūnių susitikime NATO pareiškė, kad Ukraina gali tapti NATO nare, jei pati to norės ir atitiks stojimo kriterijus.
Jo įpėdinis Viktoras Janukovyčius manė, kad bendradarbiavimo lygis tarp Ukrainos ir NATO buvo pakankamas. Tačiau Janukovyčius nusprendė išlaikyti Ukrainą neblokuotoje valstybėje. Tai buvo formalizuota 2010 metų birželio 3 dieną, kai Aukščiausioji Rada pašalino, su 226 balsais, „integracijos į euroatlantinę saugumo sistemą ir NATO narystės“ tikslą iš šalies nacionalinio saugumo strategijos. Amid Euromaidan neramumai, Janukovyčius pabėgo iš Ukrainos 2014 metų vasarį.
Tuo metu, kai laikinoji Jatsenjuk vyriausybė atėjo į valdžią, iš pradžių teigė, kad šalis neturi planų prisijungti prie NATO, atsižvelgdama į šalies neblokuotą statusą. Tačiau po Rusijos ir Ukrainos karo ir 2014 metų spalio parlamento rinkimų, naujoji vyriausybė padarė NATO narystę prioritetu. 2014 metų gruodžio 23 dieną Aukščiausioji Rada atsisakė Ukrainos neblokuoto statuso, kuris „pasitvirtino neveiksmingu užtikrinant Ukrainos saugumą ir saugant šalį nuo išorės agresijos ir spaudimo“.
Nuo tada Ukrainos kariuomenė pertvarkoma pagal NATO standartus. Ukrainos premjeras Arsenijus Jatsenjukas 2016 metų pradžioje pareiškė, kad iš esmės Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi kuo greičiau pradėti pereiti į NATO standartus, siekiant užtikrinti šalies narystę NATO.
2021 metų Rusijos kariuomenės sutelkimo pasienyje metu prezidentas Volodymyras Zelenskis dar kartą paragino Vakarų valstybes užtikrinti Ukrainos narystę NATO, tačiau galiausiai tai nepavyko.
Tačiau po 2022 metų Rusijos invazijos į Ukrainą NATO karinė logistika, įskaitant platų ginklų ir amunicijos asortimentą, buvo greitai suteikta NATO šalių, ir tai tęsėsi iki šiol (2024 metų vidurys) – su įsipareigojimais tęsti ją neribotą laiką, o NATO pareigūnai ir valstybių narių lyderiai pradėjo skelbti, kad Ukrainos narystė NATO yra tikėtina pasibaigus karui.
2023 metais Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas apibūdino Ukrainą kaip iš esmės „de facto“ NATO narę, tikintis, kad „netolimoje ateityje“ Ukraina taps faktine NATO nare.
Rusijos invazija į Ukrainą
2022 metų vasario 24 dieną Rusijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Ukrainą. Ukrainos ginkluotosios pajėgos ir su jomis susijusios organizacijos dalyvavo daugybėje kovos veiksmų per šį konfliktą. Kartu su kovos veiksmais, Vakarų ginklų ir medžiagų srautas į ginkluotąsias pajėgas iš NATO narių, buvusių Sovietų sandraugos šalių, taip pat pagautos rusiškos transporto priemonės ir ginklai prisidėjo prie pajėgų modernizavimo ir plėtros.
2024 metais Ukrainos ginkluotosios pajėgos buvo viena iš didžiausių ir geriausiai aprūpintų pajėgų, turinti apie 700 000 aktyvių karių. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų modernizavimas ir stiprinimas tęsiasi, o NATO šalių teikiama pagalba ne tik padėjo atremti Rusijos agresiją, bet ir prisidėjo prie Ukrainos pasiruošimo galimai narystei NATO.
2024 metų balandžio mėnesį prezidentas Zelenskis pasirašė naują mobilizacijos įstatymą, siekdamas padidinti karių skaičių.
Struktūra
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų struktūrą reglamentuoja įstatymas „Dėl nacionalinio pasipriešinimo pagrindų“, kuriame nustatyta Ukrainos ginkluotųjų pajėgų struktūra:
Ukrainos kariuomenės paradas Ukrainos nepriklausomybės dienos proga (2018 m.)
- Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas
- Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Jungtinių pajėgų vadovybė
UAF tarnybos
- Sausumos pajėgos
- Oro pajėgos
- Laivynas
Atskiri UAF filialai
- Specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė
- Teritorinės gynybos vadovybė
- Logistikos pajėgų vadovybė
- Paramos pajėgų vadovybė
- Medicinos pajėgų vadovybė
Atskiros UAF kariuomenės rūšys
- Oro desantinių pajėgų vadovybė
- Ryšių ir kibernetinio saugumo kariuomenės vadovybė
Karinio vadovavimo ir kontrolės organai, formacijos ir daliniai, kurie yra atskirti nuo tarnybų, filialų ir kariuomenės rūšių
- Gynybos ministerija
Tarnybos tiesiogiai pavaldžios Ukrainos gynybos ministerijai
- Ukrainos gynybos ministerijos aparatas, Kijevas
Pagrindinė žvalgybos direktorija
- Gynybos ministerijos Saugumo tarnyba
- Pagrindinė inspekcija
- Gynybos politikos direktoratas
- Gynybos informacijos politika ir strateginės komunikacijos direktoratas
- Karo švietimo ir mokslo departamentas
- Karo technikos politika, ginkluotės ir įrangos plėtros departamentas
- Vidaus audito departamentas
- Karinė politika ir strateginio planavimo departamentas
- Valstybės pirkimų ir materialinių išteklių tiekimo departamentas
- Informacinių darbų ir kontrolės departamentas
- Personalo politika departamentas
- Tarptautinio gynybos bendradarbiavimo departamentas
- Socialinės ir personalo politikos paramos departamentas
- Finansų departamentas
- Teisinės pagalbos departamentas
- Karinio atstovavimo direkcija
- Antikorupcijos direkcija
- Valstybės paslapčių saugumo direkcija
- Spaudos ir informacijos direkcija
- Fizinės kultūros ir sporto direkcija
- Kontrolės priemonių koordinavimo vienetas
- Mobilizacijos parengties vienetas
- Valstybės aviacijos mokslo plėtros institutas, Kijevas
- Valstybės mokslo tyrimų centras AFU (MU А4444), Honcharivsk, Černihivo sritis
- Centrinis AFU mokslo tyrimų institutas (MU А0202), Kijevas
- Centrinis AFU ginkluotės ir įrangos mokslo tyrimų institutas (MU А4566), Kijevas
- Raketų ir artilerijos kariuomenės mokslo tyrimų centras (MU А????), Sumai, Sumų sritis
- AFU humanitarinių reikalų mokslo tyrimų centras (MU А2350), Kijevas
- Centrinė AFU materialinių tiekimų įsigijimo ir pristatymo direkcija, Kijevas
- Kodifikacijos biuras (MU А2387), Kijevas
- Ukrainos gynybos ministerijos kariniai atstovai
Generalinio štabo viršininkas
Generalinis štabas prižiūri Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Šie daliniai yra tiesiogiai pavaldūs Generaliniam štabui:
Kariniai mokymo įstaigos ir daliniai
- Ukrainos nacionalinis gynybos universitetas „Ivanas Černiachovskis“, Kijevas
- Karinis institutas Taraso Ševčenkos nacionaliniame universitete, Kijevas
- Žytomyro karinis institutas „Sergejus Koroliovas“, Žytomyras, Žytomyro sritis
- 190-asis mokymo centras, Huyva, Žytomyro sritis
- Karinio teismo institutas Jarošlavo Mudro nacionaliniame teisės universitete, Charkovas, Charkovo sritis
- Kijevo karinė aukštoji mokykla „Ivanas Bohūnas“, Kijevas
Ukrainos sausumos pajėgos
Ukrainos T-64BM „Bulat“
2016 metais Ukrainos sausumos pajėgose buvo apie 169 000 personalo. 2022 metų Rusijos invazija į Ukrainą smarkiai padidino personalo skaičių; Gynybos ministras Reznikovas pareiškė, kad ginkluotosios pajėgos 2022 metų liepos mėnesį turėjo 700 000 karių, neskaičiuojant pasienio apsaugos, nacionalinės gvardijos ar policijos. Ukrainos sausumos pajėgos yra suskirstytos į šarvuotas ir mechanizuotas pajėgas, armijos aviaciją, armijos oro gynybą ir raketų bei artilerijos kariuomenę. Mechanizuotose pajėgose yra 13 mechanizuotų brigadų ir dvi kalnų karo brigados. Ukraina taip pat turi dvi šarvuotas brigadas. Taip pat yra septynios raketų ir artilerijos brigados. Iki 2013 metų sausumos pajėgos buvo suskirstytos į tris armijos korpusus. Jie buvo išformuoti 2013 metais ir reorganizuoti į Vakarų operacines pajėgas, Šiaurės operacines pajėgas ir Pietų operacines pajėgas. Rytų operacinė vadovybė buvo suformuota 2015 metais koordinuojant pajėgas kare Donbase.
Ukrainos oro pajėgos
Ukrainos oro pajėgos (Ukrainiečių: Повітряні сили Збройних сил України, romanizuota: Povitryani syly Zbroinykh syl Ukrayiny, PS ZSU) yra Ukrainos oro pajėgos ir viena iš aštuonių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų šakų. Dabartinė forma buvo sukurta 2004 metais, sujungus Ukrainos oro gynybos pajėgas su oro pajėgomis.
Kai 1991 metais žlugo Sovietų Sąjunga, daugelis lėktuvų liko Ukrainos teritorijoje. Po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo 1991 metais, oro pajėgos patyrė chronišką nepakankamą finansavimą, dėl ko didžioji dalis jų inventoriaus buvo padėta arba tapo neveiksni. Tačiau jų vietinė gynybos pramonė „Ukroboronprom“ ir jos „Antonov“ padalinys sugeba išlaikyti senesnius orlaivius.
Ukrainos oro pajėgos dalyvavo kare Donbase. Po 2014 metų paliaubų oro pajėgos buvo sustabdytos nuo misijų vykdymo Donbaso teritorijose. Nuo 2022 metų vasario oro pajėgos nuolat dalyvauja kovos operacijose Rusijos invazijos į Ukrainą akivaizdoje. Oro pajėgos turi keletą F-16 daugiafunkcinių naikintuvų ir kai kuriuos sovietinės gamybos orlaivius.
Karinis jūrų laivynas
Krivak III klasės fregata „Hetman Sahaydachniy“; ankstesnė Ukrainos laivyno flagmanė prieš ją nuskandinant 2022 metais.
Pasak 2015 metų „Kyiv Post“ ataskaitos, Ukrainos laivyną sudarė 6500 karių, įskaitant Jūrų pėstininkų korpusą tuo metu.
2023 metais Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis oficialiai paskelbė apie Jūrų pėstininkų korpuso atskyrimą nuo laivyno ir taip paskelbė jo nepriklausomybę kaip atskirą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų šaką.
Oro desantiniai pajėgos
Ukrainos oro desantiniai pajėgos (Ukrainiečių: Десантно-штурмові війська України, romanizuota: Desantno-shturmovi viiska Ukrainy, sutrumpintai DShV arba AAFU), iki 2017 metų vadintos Ukrainos aeromobilių pajėgomis, yra Ukrainos oro pajėgos. Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais, keli Ukrainos bazėje esantys Sovietų oro desantiniai daliniai buvo įtraukti į naujai sukurtas Ukrainos sausumos pajėgas, kuriose jie liko iki 2016 metų, kai jie atsiskyrė ir tapo viena iš penkių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų šakų. Oro desantiniai pajėgos yra nuolatinėje kovos parengtyje. Jos yra aukšto mobilumo kariuomenės dalis, atsakinga už oro desanto operacijas ir karines parašiutines operacijas. Prieš Rusijos ir Ukrainos karą jos taip pat buvo pagrindinės pajėgos, siunčiamos į Ukrainos taikdarių misijas visame pasaulyje. Jos laikomos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų elitu.
Specialiųjų operacijų pajėgos
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų specialiųjų operacijų pajėgos (Ukrainiečių: Сили спеціальних операцій Збройних сил України, romanizuota: Syly spetsialnykh operatsii Zbroinykh syl Ukrainy, sutrumpintai ССО, SSO) yra Ukrainos specialiosios pajėgos ir viena iš aštuonių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų šakų, kurių būstinė yra Kijeve.
SSO turi įvairias specialiųjų operacijų pareigas, tokias kaip tiesioginė veikla, specialioji žvalgyba, žvalgybos rinkimas, sabotažas ir psichologinis karas. Jos nėra vienintelės specialiųjų pajėgų daliniai Ukrainoje. SSO buvo sukurta 2016 metais, po įvairių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų reformų dėl nesėkmių kare Donbase. Ukrainos specialiųjų pajėgų grupės buvo apmokytos pagal NATO reakcinių pajėgų modelį. Reorganizuojant, buvo sutelktas specialiųjų pajėgų vadovavimas į vieną vieningą šaką. Anksčiau kariniai spetsnazas buvo pavaldūs Generalinio štabo pagrindiniam žvalgybos direktorijai (HUR), Ukrainos karinės žvalgybos tarnybai.
Ryšių ir kibernetinio saugumo pajėgos
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Ryšių ir kibernetinio saugumo kariuomenės vadovybė yra atskira jungtinių pajėgų vadovybė, pavaldžiai Generaliniam štabui nuo 2020 metų vasario 5 dienos.
Nepilotuojamų sistemų pajėgos
Nepilotuojamų sistemų pajėgos yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų šaka, kuri specializuojasi dronų kare ir karinių robotų naudojime žemėje, jūroje ir ore. Nepilotuojamų sistemų pajėgos buvo sukurtos viduryje besitęsiančios Rusijos invazijos į Ukrainą ir buvo oficialiai įkurtos 2024 metų birželio 11 dieną.
2024 metų birželio mėnesį buvo pranešta, kad Nepilotuojamų sistemų pajėgose tarnavo apie 3000 karių. Yra pranešimų, kad kareiviai iš Ukrainos Generalinio štabo pagrindinės Nepilotuojamų sistemų direkcijos buvo perkelti į Nepilotuojamų sistemų pajėgas.
2024 metais Nepilotuojamų sistemų pajėgos teigė, kad turi geresnės kokybės dronus, nepaisant to, kad Rusija turi šešis kartus daugiau dronų.
